Ne praeivis, o grįžtantis namo

Daug kartų savo šeimininkus ir architektūrinį stilių keitusi Vilniaus katedra yra viena artimiausių PILIES 10 kaimynių. Galimai pastatyta Mindaugo karūnavimo proga, ši katedra Vladislavo Jogailos laikais buvo gotikinė, vėliau renesansinė ir barokinė. Šiandien katedroje yra vienuolika koplyčių, o ji puikuojasi klasicistine išvaizda, kurta Lauryno Stuokos-Gucevičiaus.

XVIII a. dabartinėje Bernardinų sodo teritorijoje veikė VU botanikos sodas, XIX a. pradžioje išsitęsęs net kitapus upės. Dabar Bernardinų sodo kairėje pusėje įkurdinta botanikos sodo ekspozicija yra turbūt geriausia vieta prisėsti su knyga ar kavos puodeliu. Vietiniai šachmatininkai Bernardinų sode susitinka prie tvenkinio priešais Senamiesčio vandenvietę.

Didelę dalį senamiesčio apėmęs kvartalas, kuriame gyveno žydai, XV a. subūrė auksakalius, o XVI a. čia įsikūrė pirmoji LDK stiklo manufaktūra. Į susitikimą su praeitimi Stiklo kvartale kviečia kiemeliai: Metraštininko kiemas, kurio kaimynystėje galbūt išleista pirmoji LDK knyga arba Medeinės kiemas, kurio viduje Medeinė joja ant lokio. Stiklo kvartale senamiestiečiai lankosi ir dėl praktinių sumetimų, čia Žydų gatvėje įsikūrę „Barzdaskučiai“, o Stiklių gatvėje – gausybė parduotuvių ir restoranų.

Gamta ir senamiesčio širdis yra visai šalia. Užkopus ant Gedimino kapo kalno balandžio mėnesį galima grožėtis besiskleidžiančiais klevais, gegužės mėnesį čia žydi alyvos, o liepos pradžioje ant kalno tvyro liepų žiedų kvapas. Čia – puiki vieta sportuoti gryname ore ir atrasti Vilniaus stogus iš naujo.

Transilvanijos didikas Kasparas Bekešas už karinius nupelnus gavęs Lenkijos ir Lietuvos pilietybę, amžiną poilsį rado ant Bekešo kalvos. Nors per šimtmečius kalno istorija buvo apipinta legendomis, Bekešo atminimą čia saugo tradicinis medinis vengriškas obeliskas, simbolizuojantis į žemę įsmeigtą ietį.

Literatų gatvė priklausė vienam iš seniausių Vilniaus kvartalų – rusėnų miestui. Dabar praeivius ji traukia meninėmis dedikacijomis daugiau nei dviems šimtams rašytojų. Vietiniai į Literatų gatvę traukia ne tik pasivaikščioti. Čia nuo turistų akių pasislėpęs restoranas, ekologiško maisto krautuvėlė, kirpykla ir masažo salonas.

Šiame kieme virš žemų pastatų stogų iškilęs Gedimino pilies bokštas – iš kiemelio jis atsiveria dar nematytu kampu. Atidengtas gotikinis mūras sufleruoja apie kadaise stovėjusius rūmus. Čia verta užsukti pasiilgus kaimiško jaukumo: tokią atmosferą kiemelyje sukuria aukštas beržas, gėlių lysvė ir jaukūs prieangiai.

Simbolinė ir jauki vieta tyloje skaityti knygą yra A. Mickevičiaus memorialinio muziejaus kiemelis adresu Bernardinų g. 11. Name, kuris išsiskiria savo langinėmis ir balkonais, A. Mickevičius baigė kurti garsiąją poemą „Gražina“. Ir dabar čia užsukama ramybės ir įkvėpimo.

Rojaus obelimis, diemedžiais, rūtomis ir šalavijais savo sode džiaugėsi Bona Sforca, į Lietuvą atvežusi daugybę itališkos kultūros atributų. Atkurtas Gedimino kalno papėdėje, Bonos Sforcos sodas sutalpino visus renesansinio sodo elementus: dekoratyviąją dalį su fontanu ir rožėmis, naudingąją – su prieskoninėmis žolelėmis ir daržovėmis ir egzotiškąją su apelsinmedžiais. Dabar šis kampelis traukia savo žiedais, kvapais ir išlikusia Renesanso elegancija.

Restorano „Gabi“ kiemas Mykolo g. 6 saugo garsaus litvako – Leonardo Coheno – atminimą. Leonardo Coheno motina, Masha Klonicky buvo garsaus Vilniaus rabino duktė. Pirmoji pasaulyje Leonardui Cohenui skirta skulptūra yra dar vienas žydiškojo Vilniaus ženklas, primenantis apie tamsią ir šviesią miesto praeitį.

Senamiesčio vietiniai pažįsta net grindinį. Pavyzdžiui, Dominikonų, Šv. Jono, Gaono ir Universiteto gatvių sankryža išklota neįprastais, ledyno iš Skandinavijos atvilktais akmenimis. Juose pasitaiko taisyklingos formos purpurinės spalvos kristalų, grindinį paverčiančių… prabangiu.